Priešpaskutinis premjeras(vyriausybė) buvo nepataisomas optimistas. Pastebėjo krizę tik pamatęs kad rinkimus pralaimėjo. Sakyčiau problemos su objektyviu realybės suvokimu. Buvo ištaškytą galybė pinigų ir šalis krizę pasitiko skylėtu tiek valstybės tiek Sodros biudžetais.
Dabartinis premjeras (vyriausybė) irgi panašus. Įvardijo ir pripažino krizę, bet kovodamas su ja pridarė krūvą kvailysčių, ir dabar giriasi rezultatais. Tiesa, jis savęs kol kas nevadina Napoleonu, bet nedaug trūksta: viešai pareiškė kad jo ir jo vyriausybės darbas vertas aprašyti knygų ir disertacijų. Apie A.Čikatilą parašyta ne viena disertacija. Kiek žinau ir knyga ir filmas yra. Ką domina galit pasiskaitinėti vyriausybės ataskaitą, tik nemanau kad vertą: 130 lapų savigyros ir savaip interpretuojant faktus taip, kad visas blogis tenka buvusiems, o visi pasiekimai dabartiniams. Senai žinoma praktika, tik šį kartą gal visai lazda perlenkta.
Užbėgdamas už akių komentatoriams iškart prisipažinsiu: Lietuvoje nematau nei vieno šiandieninio politiko, kuris tiktų/galėtų užimti ministro ar premjero postą, taigi situacija be išeities. Manau neteisi liaudies išmintis teigianti, kad kokia tauta, tokia ir valdžia. Situacija Lietuvoje labiau primena kitą liaudies posakį: „šūdas visada išplaukia į paviršių“.
Beveik ir pritarčiau, išskyrus paskutinį sakinį. Labai tikėjau Kubiliaus vyriausybe prieš rinkimus (nors už juos nebalsavau), bet dabar kažkaip labiau ne į tą pusę eina, tolsta nuo realybės ir rinkėjų.
O as kazkaip net labai pritarciau paskutiniam sakiniui.
Aš nepritariu todėl, jog pažiūrėkite, koks šūdas seime plaukioja dugne, patylomis ir niekur nosies nekišdamas. Štai kodėl sakiniui nepritariu 🙂
Nu sviezas gi iskyla, o perpuves dugnan seda.. siaip jau 🙂