Visada maniau, laikantys naminius gyvūnus tikriausiai yra susipažinę su jų laikymo taisyklėmis, kurios reglamentuoja kaip gyvūnai turi būti prižiūrimi, kaip vedžiojami ir t.t. Pasirodo atsiranda šaunuolių kurie ne tik kad nesilaiko šių taisyklių, bet dar ir viešai piktinasi kai jų į gatvę išmestas gyvūnas yra atiduodamas į priegaudą.
Situacija elementari: vilnietė išeidama į turgų (ar kur kitur) išleidžią katiną į kiemą “pabėgioti”, o po to stebisi, kad toks katinas buvo palaikytas valkataujančiu. Aš nekalbu apie tai, kad mieste gyvenančius gyvūnus reikia registruoti ir žymėti (tuomet jų niekas valkataujančiais nelaikys). Aš kalbu apie elementarų padorumą: jei jau turi gyvūną – būk toks geras ir jį prižiūrėk. Gyvūne išleidimas į kiemą ir palikimas likimo valiai priežiūra nelaikomas. Tai greičiau elementari nepriežiūra: tingiu gyvūnėlį vedžioti, tai išleidžiu lai pats pasilaksto. Taip ir atsiranda maitos pakelėse, ar “lobiai” vaikų smėlio dėžėje.
Kai gyvenau daugiabutyje, ir pas mus buvo tokie veikėjai, kurie katę “paleisdavo pabėgioti” išeidami į darbą ar išvažiuodami savaitgaliui. Vaizdas klaikus (kvapas laiptinėje irgi). Dabar gyvenu priemiestyje. Situacija dar blogesnė. Kad katinai vaikšto ten kur nori prie to jau įpratau, bet per paskutinius metus labai padaugėjo šeimininkų kurie savo šunis paleidžia laisvai pabėgioti.. vieni pusdieniui, kiti savaitei, treti visam likusiam gyvenimui.
Jei jau gyvūnas yra be pavadėlio – jis automatiškai beglobis (tokius visus turėtų surinkti atitinkamos tarnybos). Jei šeimininkas savo gyvūną vieną išleidžia pabėgioti – tai tolygu gyvūno išmetimui į gatvę. O augintinis pabėgo netyčia ir pateko į prieglaudą – visada gali jį susirasti. Jei gerai pamenu rastų gyvūnų bent savaitę niekam neatiduoda. Taip ir aplinka taptu švaresnė ir „gyvūnų mylėtojų“ kultūra aukštesnė.
“be pavadėlio” – turi omenyje, be antkaklio?
Ne.. turejau galvoje pavadelio 🙂