Šį kartą aplankėme kinų restoraną įsikūrusį Vilniuje. Po tuo pačiu “Drakono liepsnos” pavadinimu veikia du restoranai: vienas Gedimino gatvėje, kitas – Jakšto. Mes lankėmės įsikūrusiame Jakšto gatvėje.
Restorano vieta pritaikyta daugiau turistams (kai aplinkui už mašinos stovėjimą tenka pakloti 6 litus, važiuoti nuosavu transportu nelabai traukia), bet būnant centre vieta gana patogi: vos kelios dešimt žingsnių nuo Gedimino prospekto.
Restoranas įsikūręs pusrūsyje (atsargiai, laiptai slidūs). Interjeras įrengtas su polėkiu: masyvios odinės sofos, akmeniniai (marmuro ?) stalai. Viduryje antros salės – porą nemažų akvariumų. Atrodytų labai solidžiai.. jei ne kelios smulkmenos: vienas akvariumas visai tuščias, kitame matosi keliolika žuvelių, bet augmenija labai nutriušus, vanduo drumstas. Gal dėl to, kad atėjome tik atsidarius, ant odinių sofų ir grindų telkšojo balutės. Vienintelės salėje dirbančios merginos uniforma labai priminė „sąstingio“ laikų viešojo maitinimo (tiksliau valgyklų ar kaimo „restoranų“) darbuotojų aprangą, kuri visai nesiderino nei prie interjero nei prie restorano „temos“. Beje, aptarnavimo kokybei jokių priekaištų neturiu: mergina buvo mandagi ir neįkyri. Gal tik kiek kliuvo ryškus rusiškas akcentas: Kaune praktiškai visi kalba lietuviškai. Keistokai pasirodė tik arbatos atnešimas prieš visus patiekalus. Arbata plikoma puoduke o ne arbatinuke irgi nepriduoda šiai įstaigai „restorano dvasios“.
Maistą kiekio/kokybės/kainos prasme galėčiau vertinti neblogai: porcijos (dvigubos) pakankamos pavalgyti dviem asmenims kainuoja apie 30 litų (plius ryžiai). Valgėme jautiena karštoje lėkštėje. Mano nuomone patiekalas buvo per riebus, bet buvo skanu. Nieko ypatingo, dėl ko būtų galima aikčioti, bet skanu. Neužkliuvo nei vienas komponentas, kad nesiderintų, ar jo būtų aiškiai per daug/per mažai.
Dabar apie „sovietmečio dvasią“: būtent toks įspūdis mūsų neapleido visą laikai kol buvome „Drakono liepsnoje“. Konkrečiai būtų sunku įvardinti kodėl šis restoranas asocijuojasi su sovietmečiu: gal kiek apleista gigantomanija (nu kam staliukus dengti plastiko gabalais kaip pigioje valgykloje ?), gal padavėjos apranga ar akcentas, o gal šiaip bendras vaizdas.
Verdiktas: nebloga vieta praleisti kelias valandas su linksma kompanija. Sofutės tikrai patogios. Maisto kainos vidutiniškos, kokybė normali. Negaliu pasakyti nieko nei labai gero, nei labai blogo. Sakyčiau vidutinybių restoranas.
Raktai: drakono liepsna, Restoranas Drakono liepsna, drakono liepsna restoranas, drakono liepsna jakšto
nueik į pfi valgyklą, tada pamatysi, kas yra tikra sovietmečio dvasia 🙂
Mėgstam papietauti Rotundo gatvėje esančiam restorane. Na tikrai nei aptarnavimas nei aplinka ten nėra labai aukšto lygio, tačiau maisto ir kokybės santykis kinų restorane man ir daugeliui draugų atrodo pats geriausias. Dienos pietus kuriuos ten gauni už 12-14 Lt yra tikrai sotūs, skanūs ir sakyčiau ne patys brangiausi.
Vienintelė priežastis, dėl kurios savaitgalį dažniausiai renkuosi “Pekino Antį”, tai kad “Drakono liepsna” nemoka (ar kažkodėl nenori) ruošti aštriai salžiarūgščių sriubų – o kiek teko ragauti tai beskonės ir su per daug krakmolo. Tačiau vištiena Gong Bao, žuvies skonio vištiena, kiauliena ir baklažanai, traški vištiena ir menkė dažniausiai nenuvilia 😉
O dėl sovietmečio dvasios tai Vilniuje yra bent keletas valgyklų, kur ją dar gali pajusti pilnu tempu. Kad ir koks Montuotojas 🙂
Sovietmečio restoranas ir sovietmečio valgykla dvi skirtingos įstaigos. Jei kalbėti apie valgyklą, tai Ignalinos AE – idealiai išsilaikęs pavizdys (bent jau buvo prieš porą metų) tiek indais, tiek patiekalais, tiek aptarnavimu.
Apie restoranus iš sovietmečio man yra įstrigęs kažkokio nedidelio miestelio restorano vaizdas: didelė patalpa, masyvus stalas su įmantropm kojom.. užtiestas “klijonke”, plasmasinės gėlės. Stengtasi daryti prabangiai, bet daryta “valdiškai” ir kyšo visokios smulkmenos nedadarytos.
Būtent tokia atmosfera mano nuomone ir jaučiasi “Drakono liepsnoje”.