Dec 012010
 

Oro uoste pusės litro buteliukas vandens kainuoja keturis su puse lito. Daugiau nedvigubai daugiau nei išėjus pro oro uosto duris. Bet.. vandens į oro uosta įsinešti negalima: dar sprogs.

Į oro uosta taip pat negalima įsinešti ir žiebtuvėlio ir roplyčių nagams. Akivaizdus masinio bukumo pavyzdys.

O lėktuvui kylant negalima klausytis muzikos. Net per ausines. Kažkokiems lėktuvo prietaisams mano MP3 grotuvas maišo. Keista, kad nereikalauja baterijų iš elektroninio laikrodžio išimti. Juk tai irgi elektroninis prietaisas ne mažiau pavojingas už MP3 grotuvą.

 

Nov 192010
 

Nelaikai savęs gurmanu ir nesu didelis maisto specialistas, bet skaniai pavalgyti mėgstu, dėl to nepraleidžiu progos paragauti ko nors naujo.  Šį kartą nusprendėme aplankyti japonų restoraną Kaune – YAKATA. Internete nuomonės apie jį gan palankios (nors dauguma metų ar daugiau senumo), jų svetainėje pateiktas meniu irgi paliko gerą įspūdį: kaina visai žmoniška o pasirinkimas didelis. Restorano vieta irgi parinkta neblogai – senamiestis (mašinų statymas – 1lt/val., o po 18 valandos darbo dienomis ir savaitgaliais visame senamiestyje nemokamas).

Nusivylimai prasidėjo tik užėjus: eilinis „kabakas“ su virš baro pakabintu televizorium, kuris užleistas visu garsu transliavo kažkokią muilo operą. Iš japoniškos „autentikos“ galbūt buvo tik raudona juosta, kuria padavėja buvo apsirišus juodą sijoną (o gal suknelę). Beje, per abu aukštus tai buvo vienintelis aptarnaujantis personalas, dirbantis tiek prie baro tiek su „restorano“ klientais. Gal dėl to, o gal dėl padavėjos neprofesionalumo aptarnavimas priminė skubanti traukinį: nuolat neapleido nuojauta.. kad mus nori kuo greičiau iš ten išprašyti. Ypač užkliuvo tai, kad net pilnai nepabaigus antrojo patiekalo prisistatė padavėja ir pasiūlė atnešti sąskaitą. Kitas padavėjos neprofesionalumo pavyzdys – paklausus apie porcijų dydį ji taip ir nesugebėjo atsakyti . Iš pradžių aiškino, kad jei pasakys gramais mes nesuprasim, vėliau , kai visgi paprašiau gramų… pasakė kad jų nežino, bet porcijos yra pakankamos (kam ?).

Kitas didelis nusivylimas – meniu. Internete pateiktas meniu nėra tiesiogiai susijęs su tuo, ką galima užsisakyti restorane. Prieš eidamas buvau nusprendęs paragauti  kiaulienos „Butaniku no shyogayaki“ arba jautienos „Wafu“. Nei vieno šio patiekalo meniu nebuvo.

Pats maistas iš principo neblogas. Ypač patiko arbata. Tiek skonis, tiek serviravimas. Jų gaminami suši taip pat skanūs. Rinkinio serviravimas „laivelyje“ atrodo gražiai. Jautienos „Giuniku no asuparagasu“ nesužavėjo:  švieži agurkai su pomidorais nelabai derinos su šparagu ir jautiena, o gausiai vartojamas sojos padažas patiekalą darė sūroku. Beje, jų internetinėje svetainėje prie jautienos patiekalų yra šio patiekalo nuotrauka. Realiame gyvenime jis atrodo labai panašiai, tik be porų (ar svogūnų) ir agurkai pjaustyti skiltelėmis

Apie porcijų dydžius. Nesu nei labai stambus (75 kg gyvo svorio), nei valgus, bet mano patarimas tiems kad ten žadate pavalgyti: imkite po 2 porcijas. Kitaip išeisite taip ir nesupratę kad pavalgėte. Tikriausiai porcijos buvo skaičiuotos žmonėms, kurie valgo 4 patiekalų pietus. Pridėjus salotas, sriubą ir desertą maisto galbūt  pakaktu.

Nelabai įsivaizduoju kas galėtų būti tipinis šios vietos lankytojas.  Užsienio turistus turėtų iš karto atbaidyti restorano interjeras (ypač televizorius transliuojantis muilo operas). Tautiečius, norinčius normaliai pavalgyti tikriausiai atstums kainos/kokybės santykis. Vieta tinkama nebent paplepėti prie puodelio arbatos ar taurės vyno. Ir tai tik antrame aukšte, nes apačioje… jums teks konkuruoti su televizorium.

Išvada: Gal dėl per didelių lūkesčių, gal dėl netinkamai pasirinko laiko (ketvirtadienis 17:30), bet šiuo restoranu likau nusivylęs. Antra karta į restoraną YAKATA neičiau.

P.S. Kiek matėsi.. virtuvėje nepastebėjau nei vieno dirbančio azijiečio.


Raktai: japonų restoranas kaune, yakata
Aug 172010
 

Didžiosios statybos. Vienu metu statoma ar planuojama statyti:

  1. Nauja atominė elektrinė
  2. Senos atominės panaudoto kuro saugykla
  3. Naujas blokas Elektrėnų elektrinėje,
  4. Naujas agregatas Kruonio HAE
  5. Dujų junktis su Lenkiją,
  6. Dujų importo terminalas
  7. Dujų saugykla
  8. Elektros linija su Lenkija
  9. Elektros linija su Švedija

Kai kurie šių projektų pradėti seniau, kai kurie dar tik „ant popieriaus“. Vieni jų reikalingi , kiti – galbūt nelabai, dar kiti – „nuoga“ propaganda. Bet mane labiausiai gąsdina milžiniškas jų kiekis. Krizės sąlygomis mėtomi milijonai įvairios studijoms ir konsultacijoms (dažniausiai samdant užsienio ekspertus). Ir tikriausiai ateityj bus leidžiami milijardai statyboms. Ar tikrai reikia visko ir iškarto ?

Kadrų valymas

Procesas prasidėjo tik atėjus konservatoriams ir sukūrus energetikos ministeriją. Jau esu rašęs, kad ten beveik nėra tikrų energetikų (o tie kurie dar dirbo ano įrašo publikavimo metu.. nebedirba). Vėliau nuosekliai įmonių vadovai buvo keičiami „vadybininkais“. Galima paminėti garsiausiai nuskambėjusias Ignalinos AE, Elektrėnų elektrinės, bet tai toli gražu ne vieninteliai faktai (pažiūrėkit kad ir į baltpool‘ą, kainų komisiją ir t.t. niekur aukštuose postuose energetikų neliko). Paskutinius energetikos iš šio sektoriaus bandoma išguiti vykdant dar vieną, eilinę, energetikos sektoriaus pertvarką, kuri, mano nuomone, ne tik kad nesumažins išlaidų – o jas padidins (reikės daugiau „aukštų valdininkų“).

Rinkos monopolizacija

Energetikos rinkoje niekada nebuvo tikros konkurencijos, bet buvo dvi skirstomųjų kompanijos (kurios jei ir nekonkuravo tarpusavyje, bet buvo galima lyginti jų veiklos rezultatus), buvo keletas energijos gamintojų.. nors ir priklausančių tam pačiam savininkui.  Dabar prasidėjo pertvarką, kuria siekiama panaikinti net nominalią konkurencija: visas perdavimas atiduodamas į vienas ranka. Visas paskirstymas atiduodamas į vienas rankas, visa gamyba atiduodama į vienas rankas ir visa aptarnavimas.. atiduodamas taip pat į vienas rankas. Ir visą ši košė atiduota kontorai kuri žada statyti naują atominę. Praktiškai gauname tą patį LEO prieš kurį atėję i valdžią konservatoriai taip kovojo. Vienintelis skirtumas: po visų tu „perstumdymų“ išleisti milijonai (jei ne milijardai), o rezultatas minusinis.

Aug 062010
 

Prisiminus vaikystę skundikas buvo vienas iš labiausiai negatyvių epitetų. Nesvarbu tai tiesa ar melas, bet jei „aukštesnėms instancijoms“ perdavei kokią nors informaciją, kuri gali pakenkti bendraamžiui esi skundikas. Ir visai nesvarbu, ar mokytojai pasakei apie klasioką išdaužusį langą, ar „dėdei milicininkui“ apie iš parduotuvės vagiamą degtinę. Bet koks informacijos „nutekinimas“ valdžios atstovams buvo laikomas blogiu ir griežtai smerkiamas. „Nerašytos taisyklės“, tikriausiai atėjusios iš zonos, kuriomis mano jaunystės metais vadovavosi vaikai išliko ir „suaugusių“ pasaulyje. Tiesa, jos nėra taip griežtai ir garsiai įvardinamos kaip vaikystėje, bet jų įtaka yra milžiniška.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįstame ne vieną vagį ar sukčių: dirbanti nelegaliai ir nemokanti mokesčiu, pardavinėjantį kontrabandinį dyzeliną, nusipirkusį nedarbingumo lapelį ar invalidumą, davusį pakišą, ar elementariai vagiantį iš parduotuvės. Bet nemanau kad nors vienas apie tai pranešė „atitinkamiems organams“. Mes gi ne skundikai.

Tarybiniais laikais beveik legaliai egzistavo „vagių kultūra“. Vogti iš valstybės nebuvo nuodėmė. Nepriklausomybės pradžioje kai kurie veikėjai tai apibūdino kaip pasyvų pasipriešinimą rėžimui. Turime unikalią situacija: aš vagiu, tu vagi, jie, jos vagia. Tokioje aplinkoje sąžiningai apie vagystę (sukčiavimą, korupciją) pranešęs žmogus tampa visuotiniu priešu: skundiku.

Beje, tokiose sistemoje skundiko padėtis nepavydėtina. Jo tikriausiai nepripjaus, kaip kad galėtų atsitikti kalėjime, bet problemų jis pasidarys su kaupu: jei tik sužinos aplinkiniai (o jie būtinai sužinos) būsi paženklintas skundiko etikete, turėsi problemų su darbu, su aplinkiniais, su „sistema“. Akivaizdūs pavyzdžiai – „vokelių“ skandalo auka, ar policininkų kryžiaus žygis prie kontrabandą (valdžią).

Neseniai gan nuodugniai perskaičiau delfi.lt komentarus po straipsnių apie Vilniuje sugautą „garažą“ prekiaujanti kontrabandiniu dyzelinu. Didžioji dalis komentatorių piktinasi.. valdžios veiksmais (ir skundikais), bei palaiko kontrabandininkus. Pridėkime gandus apie policininkus, nevengiančius užtraukti kontrabandinį dūmą ir turėsime „gražų vaizdelį“.

Gyvename pasaulyje, kur kontrabandininkai, vagys ir žudikai yra romantizuojami (palaikomi visuomenės), todėl keistai atrodo aukščiausių valdžios sluoksnių deklaratyvūs pareiškimai apie (sėkmingą) kovą su kontrabandą. Kol nepasikeis žmonių mąstymas – tai tik karas su vėjo malūnais: iš šono panašu į darbą, bet rezultato jokio.


Raktai: skundikas, nerasytos kalejimo taisykles
Jul 262010
 

Norite užsisakyti viešbučio kambarį Lietuvoje?  Gink dieve nesikreipkite tiesiai į jūsų pasirinktą viešbutį. Žymiai pigiau tai padaryti per tarpininkus (internetines svetaines siūlančias viešbučių registraciją visame pasaulyje). Taip galite sutaupyti iki 30%. Kiek teko susidurti su viešbučiais tiek Kaune, tiek Vilniuje, nepriklausomai ar kambarį užsakinėsi dienai ar savaitei, ar prieš mėnesį ar prieš dvi dienas.. internetiniai viešbučių rezervavimo portalai visada pasiūlo geresnę kainą.

Norite pasinaudoti taksi paslaugomis  ?  Tik nesugalvokite sėstis į pakelėje stovintį taksi automobilį. Galite sutaupyti nuo kelių iki keliasdešimt litų.. jei paskambinsite ant mašinos šono užrašytu telefono numeriu ir išsikviesite šį automobilį per operatorių (ypač patartina aerouostuose, traukinių ir autobusų stotyse).

Norite išsinuomoti keletą autobusų ? Nuolaidos galite tikėtis tik tuomet jei imsite 1-2 mašinas. Jei daugiau – jokių nuolaidų (panašiai buvo kai pirkau akmens vatą prieš kelis metus: viena kontora pareiškė kad jei aš pirkčiau mažiau – pristatytų nemokamai, o kadangi perku daug – jiems pristatyti neapsimoka).

Norite gauti nuolaidą (nežymiai daliai užsakymo) remdamiesi konkurentų siūlomomis kainomis ? Tikėtina kad jums bus pasiūlyta eiti pas jį ir pirkti..

Čia išvardinti tik šios vasaros kuriozai, kuriuos prisiminiau.